Interviu su Hanny Allston
Vertimas iš interviu, publikuoto žurnalo „the Australian Orienteer“ 2007 m. kovo menesio numetyje. Interviu atliko žurnalas „Orienteering today“.
Budama 20 metu amžiaus Hanny Allston tapo jauniausia visu laiku Pasaulio orientavimosi sporto cempione. Taciau 2006 m. iškovodama Pasaulio cempiones titula sprinto distancijoje ji pakeite istorija ir kitu budu. Ji tapo pirmaja neeuropiete, laimejusia aukso medali Pasaulio cempionate ir nepaisant savo amžiaus sugebejo iveikti nepaprastaja Simone Niggli (SUI), kuri iškovojo savo pirmaji sidabro medali Pasaulio cempionato varžybose.
Bet turbut svarbiausias dalykas buvo tai, jog Hanny pasiunte žinia viso pasaulio jauniesiems orientacininkams, ypac tuose kraštuose, kur sunku gauti finansine parama orientavimosi sportui ir kelionems i Europa dalyvauti aukšciausio lygio varžybose. Rugpjucio pirmaja ši jauna moteris irode, kad galima buti geriausia Pasaulyje netgi jei gyveni šalyje, kurioje orientavimosi sportas yra toli gražu ne vienas populiariausiu. Su teisingu požiuriu, stipria valia bei pasiryžimu imanoma viskas. Turi tik pabandyti ir nepasiduoti.
Šiame interviu ši nuostabi jauna moteris kalba apie tai, ka reiškia buti orientacininku Australijoje, apie savo treniruotes, ka reiške grižti i Australija tapus Pasaulio cempione, apie savo auksina trasa Danijoje bei daugybe kitu dalyku, tarp kuriu ir ispudžiai iš Pasaulio jaunimo cempionato Lietuvoje.
Nugaletojai laukiami namuose
Kokia buvo reakcija i tavo pasiekima Australijoje?
Ji tikrai nebuvo tokia, kokia ji butu, jei aš buciau europiete, taciau aš buvau sužaveta, žinodama koks mažas musu sportas cia yra. Aš sulaukiau nemažai demesio iš vietines žiniasklaidos Tasmanijoje, ypac del Tasmanijos-Danijos ryšiu. Taip pat aš pasirodžiau keletame straipsniu didžiausiuose šalies laikrašciuose ir žurnaluose. Todel speju, kad tai buvo gerai. Tai tikrai padejo pakelti musu sporto ivaizdi Australijoje.
Ar tau teko daug aiškinti kas tai yra orientavimosi sportas?
Taip, kai kuriais atvejais. Aš supratau, kad dauguma žiniasklaidos priemoniu, ypac kai kurie didieji šalies laikrašciai bei žurnalai, turejo daug mažesni supratima kas yra orientavimosi sportas nei vietiniai Tasmanijos laikrašciai.
Ar pajautete, kad žmones – kalbu apie jusu draugus neorientacininkus- iš tikruju suprato, ka jus pasiekete?
Kai kurie iš tikruju suprato ir tai mane vercia nepaprastai tuo didžiuotis. Deja, visuomet bus žmoniu, kurie iš tiesu ne viska supranta todel, kad ivykius vertina pagal tai, kaip juos nušviecia žiniasklaida. Bet kai kuriais atvejais aš su tuo sutinku. Aš ne iš tu, kurie pasakoja apie tai daugeliui žmoniu. Aš nenoriu, kad žmones manytu, jog dabar esu kitokia, nes tapau Pasaulio cempione.
Aš tai visiškai suprantu. Aš remiausi tuo, ka man karta pasake Thierry Gueorgiou, nes jam gyvenimas kai kuriais aspektais pasikeite po Pasaulio cempionato 2003 metais. Žiema po tu varžybu, kur tik jis bekeliaudavo – i treniruociu stovyklas ir pan. – žmones jo laukdavo su dovanomis, noredami susipažinti, pasišneketi ir t.t.
Taip, tai tiesa. Aš supratau, kad dabar žmones nori gabalelio manes. Aš nuolat esu kvieciama dalyvauti varžybose, priemimuose, duoti interviu, rašyti laiškus ir t.t. Ir dienos pabaigoje aš jauciuosi visiškai išsunkta. Negaliu pasakyti, kad gavau kalnus dovanu, taciau sulaukiau pacio nuostabiausio sutikimo oro uoste grižusi namo. Aš taip pat turejau galimybe susitikti su su kai kuriais nepaprastais Australijos sportininkais, tokiais kaip Craig Mottram, kas vercia mane jaustis šiek tiek ypatinga.
Gal gali papasakoti šiek tiek daugiau apie ta sutikimo ceremonija oro uoste?
Ooo, vietiniai Tasmanijos orientacininkai sutiko mane išlipusia iš lektuvo su geliu girliandomis, akaciju puokštemis ir keliomis mažomis dovanomis. Visa vietine žiniasklaida bei žurnalistai buvo ten taip pat. Ir visi turejo mažas Australijos veliavas. Tai buvo taip intymu ir gražu…tiesiog tobula man ypac ypatingo periodo pabaiga.
Dabar noreciau detaliau pakalbeti apie tai, kas mane labiausiai domina: ka reiškia buti geriausia Australijos orientacininke?
Visiškai kitaip nei Europoje! Aš jauciu didžiule parama iš orientacininku bendruomenes Australijoje, taciau už šio žmoniu rato ribu išties sunku. Aš vis dar nesugebejau susirasti jokio finansavimo šaltinio, neskaitant „Brooks“, kurie mane aprupina kai kuriais sportiniais reikmenimis. Bet laimei aš užsiimineju orientavimosi sportu, nes ji megstu…bet ne del pinigu ar demesio. Taciau mes vis tiek turime susirasti pinigu kelionems, varžyboms bei treniruotems patys. Ir, mano nuomone, tai yra sunkiau nei daugumai elito sportininku Europoje.
Matau, kad finansines paramos paieškos yra vienas iš iššukiu, bet aš labiausiai galvojau apie kiek kitoki aspekta – apie tam tikra izoliacija… butent dabar, kai Pasaulio cempionatai ar Pasaulio taures varžybos yra rengiami išskirtinai Europoje.
Taip, tai iš tiesu savrbu…kita vertus, aš tikiu, kad tai vienas pagrindiniu mano pranašumu. Pabandysiu paaiškinti. Aš esu žmogus, kuriam nuolat reikia iššukiu…dideliu iššukiu. Aš megstu save spausti iki fiziniu galimybiu ribos. Ir del to aš turiu daugybe aistru, nesusijusiu su orientavimosi sportu. Jei aš tik orientuociausi, man šis sportas atsibostu per tris menesius ir aš nemanau, kad cia rasciau pakankamai iššukiu sau.
Ir gyvendama Tasmanijoje, kur orientavimosi sporto yra iš ties nedaug, aš galiu skirti savo demesi kitiems dalykams, tokiems kaip mano begimo technika ir ištverme (pvz.: šiuo metu aš noriu save išbandyti maratono trasoje) bei kitoms sporto šakoms: baidariu, kalnu dviraciu sportui, multisportui ir t.t. Tuomet, orientavimosi sezono pradžioje, aš susikoncentruoju i tuos dalykus, kuriuos turiu padaryti, bei savo tikslus orientavimosi sporte. Tai puiku, nes aš tikiu, kad visi šie užsiemimai padaro mane stipresne, greitesne ir geriau pasirengusia nei buciau tik orientuodamasi. Kai aš atvykstu i Europa, tada ateina laikas susikoncentruoti i Europa. Bet iki tol aš skiriu demesi išskirtinai fiziniam pasiruošimui.
Sakai, kad skiri demesi išimtinai fiziniam pasiruošimui. Taciau nepaisant to, nuostabu matyti tavo orientavimosi technikos lygi…
Mano technika… Aš turiu kitoki isitikinima… Aš praleidžiu 98 % savo laiko koncentruodamasi i savo kaip sportininkes fizini pasiruošima. Aš tikiu, kad noredama buti geriausia pasaulyje, aš turiu buti stipriausia fiziškai – t. y. atrodyti kaip sportininke. Kaip tik del šios priežasties aš praleidžiu labai mažai laiko tobulindama savo technika Australijoje. Taciau tai yra fantastiška, nes aš galiu visa demesi skirti savo greiciui, ištvermei ir pan. Taigi, kai aš grižtu i Europa aš esu tokia susijaudinusi galedama vel orientuotis. Kuomet esu miške Europoje, aš esu 100 % susikoncentravusi. Kiekviena sezona aš išsikeliu sau tikslus, kuriuos noriu pasiekti. Aš skiriu tam visa savo demesi, kad iš treniruociu gauciau viska, kas imanoma. Ir kai ateina varžybu metas, aš varžausi panaudodama savo geriausius igudžius. Aš manau, kad gyvenant Europoje situacija butu kiek kitokia…
Ji tikrai kitokia.
Europoje, sportininkai, mano manymu, skiria dideli demesi orientavimosi technikos tobulinimui (pvz.: net po 5 kartus per savaite). Ir aš matau tiek daug orientacininku, kuriems nusibosta orientuotis ir treniruodamiesi jie neatiduoda visu savo jegu. Ir taip formuojasi blogi iprociai. Taip pat, jei tu visa laika begioji miške, tu pradedi begti leciau, nes vietove tave privercia. Aš tikiu, kad šiame žaidime kokybe svarbesne už kiekybe.
Ar darai psichologines treniruotes? Ar nagrineji senesnius tos pacios ar panašios vietoves žemelapius, kad butum visiškai pasiruošusi?
Ne, nelabai. Darau tik tiek, kad surasciau ryši, pvz.: žinociau kur yra šiaure. Bet viskas pasikeicia, kai išbegu i trasa. Manau geras to pavyzdys buvo ilgoje distancijoje O-ringeno varžybose. Ten aš buvau tokia susijaudinusi del seno žemelapio, kaip ir visi kiti, kad pamiršau susikoncentruoti išbegusi i miška. Nes maniau, kad visiškai pažistu žemelapi. Niekada, niekada daugiau!!!
Tai ar rezultatai orientavimosi sporte bus pagrindinis siekis tavo ateities karjeroje?
Taip bus dar kelis metus, kol ivykdysiu dar kelias savo svajones. Bet taip. Aš nenoriu buti tik orientacininke. Taciau sportas man kaip tik ir yra toks. Tai kažkas, kuo aš užsiimu tik del saves, bet ne del ko nors kito. Aš sportuoju, nes man patinka jaustis sveika, pajegia fiziškai ir gerai leisti laika su savo draugais, jau nekalbant apie keliones. Bet mano gyvenimas yra atskirtas nuo sporto. Aš NIEKADA ju nemaišau. Aš NIEKADA nebusiu profesionali sportininke ir NIEKADA to nenorejau ir nenoresiu. Aš noriu, kad mano gyvenimas ir sportas butu skirtingi dalykai, kad išlaikyciau harmoninga požiuri.
Ar manai, kad yra daug tavo pasirodymo aspektu, kuriuose galetum dar daug ka tobulinti?
Tikrai taip. Aš žinau, kad pradejau matyti tik savo kaip sportininkes sugebejimu pradžia. Taip pat tikiu, kad visada galima pagerinti savo techninius igudžius. Žinau, kad turiu dar labai daug pajegumu, kuriuos galiu panaudoti.
Kokia tavo megiamiausia treniruociu forma?
Aš megstu viska, kas sunku. Aš megstu baigti diena, budama visiškai išsekusi. Duokite man iššuki ir aš imsiuosi jo su 100 % pasiryžimu.
Apie WOC
Pergale Pasaulio cempionate bunant 20 metu amžiaus tikriausiai nuostabus dalykas. Kita vertus, tai gali atnešti keleta gresmiu, ypac kalbant apie motyvacija. Ka aš turiu omenyje, tai, kad tapus Pasaulio cempione kita karta 4 vietos gali buti mažai…ir kartais atsitinka taip, kad sportininkai, pasieke tiek daug budami jauni, praranda nora ir drasa… Tai didžiule priešingybe tam, ka turi patirti dauguma sportininku, kuomet jie turi prasiskinti sau kelia nuo pacios apacios, žingsnis po žingsnio, gerindami savo rezultatus nuo tarkim 30 vietos bunant 21 metu amžiaus iki pergales Pasaulio cempionate sulaukus 32 ar pan. … Tai gali atrodyti kaip labai varginantis procesas, taciau, kalbant apie motyvacija, tai tikrai padeda, kuomet tu matai nuolat gerejancius savo rezultatus. Ar tu to nebijai?
Ne, aš iškovojau Pasaulio cempiones titula, bet aš vis dar alkana. Aš niekada nesijausiu esanti Pasaulio cempione, kol to nepadarysiu ilgoje trasoje. Man ši distancija yra musu sporto viršune – galutinis tikslas. Kol aš turiu tikslu, i kuriuos galiu susikoncentruoti, aš esu tikra, kad galiu toliau stengtis ir tobuleti.
Ar yra kas nors, ka tu visados atsiminsi iš Danijos? Kalbu apie koki nors momenta, kuris iškart ateina tau i galva, kai mintimis grižti i 2006 metu Pasaulio cempionata?
Taip, ir tai neturi nieko bendro su orientavimusi. Tai atsitiko, kuomet mano gera drauge Grace Elson ruošesi iteikti bumeranga Princui Frederikui. Mums stovint eileje ir laukiant savo eiles žengti ant scenos, ji sumurmejo man i ausi: „Dieve, koks jis „karštas!“. Aš pažiurejau i ja ir pradejau kikenti. Ir aišku pradejau juoktis, kai kažkuri Didžiosios Britanijos sportininkenetycia pabuciavo ji i lupas. Tai momentai, kuriuos saugau ir kuriais megaujuosi.
Estafetes (australes užeme 4 vieta – red. past.) irgi buvo vienas ryškiausiu momentu. Neapsakomas jausmas begti tuo ilgu finišo koridoriumi su savo komandos draugemis, galvojant apie tai, kaip ilgai mes to siekem.
Jei mintimis grižtume i sprinto varžybas… Ar tu tikejai tuo, ka pasiekei, kai finišavai? Kada tu iš tikruju suvokei, kad tapai Pasaulio cempione? Speju, kad tai buvo kažkas apie ka galejai tik svajoti?
Ne, nelabai. Aš žinojau, kad esu pajegi tai padaryti. Bet vistiek, kai tai atsitinka, tu visada esi šiek tiek ištiktas šoko, ka tu iš tikro tai padarei. Jums reiketu pamatyti keleto nuotrauku serija, publikuota žurnalo „The Australian Orienteer“ 2006 m. spalio men. numeryje. Aš nieko nesupratau, kol mano draugas BJ sušnibždejo man i ausi, jog tapau Pasaulio cempione – tada aš supratau. Aš pradejau verkti. Ir labiausiai todel, kad mano tetis, mama ir visa šeima negalejo buti kartu ir džiaugtis su manimi. Aš svajojau apie tai. Ir vis dar svajoju.
Iš tikruju, ka tu galvojai vykdama i 2006 m. Pasaulio cempionata? Manau turejai žinoti, jog esu geros formos, taciau kokie buvo tavo tikslai tose varžybose?
Aš žinojau, kad esu geros formos. Mano treniruociu procesas buvo tobulas, kaip ir visas pasiruošimas. Aš tiesiog norejau pagerinti praejusiu metu rezultatus. Turiu pripažinti, kad buvau susikoncentravusi ties ilga distancija, bet tai tik irodo, kad turi taikytis aukštai visose savo varžybose. Aš tikrai buciau nepaprastai laiminga ir griždama namo užlipusi ant nugaletoju pakylos ar patekdama i dešimtuka, nes mano pagrindinis tikslas 2006 metais buvo JWOC. Viskas, kas ivyko Pasaulio cempionate buvo grietinele ant torto.
Dabar pakalbekime apie ilga distancija… Manau, kad ši karta tikrai buvo sunku nusileisti ant žemes ir vel motyvuoti save po to kas ivyko diena prieš, ar ne? Ar buvo kokiu nors kitokiu problemu? Aš speju tai, nes begdama estafetese, techniškose ir sunkiose varžybose, parodei puiku begimo stiliu, paskutiniajame etape pralenkdama savo varžoves…
Sunkiausia užduotis prieš ilgos distancijos starta buvo persiorientuoti. Aš buvau pažadinta 6 val. ryto Australijos žiniasklaidos ir toliau atakuojama telefono skambuciais. Be viso to, daugybe žmoniu prieidavo prie manes prieš pat starta sveikindami mane ir tapšnodami per peti. Aš tai tikrai vertinau, taciau tai tikrai trukde man susikoncentruoti. Nepaisant to, aš buvau laiminga kaip aš pabaigiau tos dienos varžybas. Aš jauciausi patobulejusi iveikdama trasa, nors prieš starta ir nebuvau labai susikoncentravusi.
JWOC Lietuvoje
Tai buvo tavo paskutinis JWOC ir greiciausiai – po tavo rezultatu 2005 m. Pasaulio cempionato ilgoje distancijoje bei bronzos medalio Pasaulio jaunimo cempionate Šveicarijoje vidutineje trasoje – daugelis laike tave viena didžiausiu favoriciu moteru grupeje. Kaip tau sekesi susidoroti su tuo spaudimu?
Kokiu spaudimu? Aš juo netikiu. Vienintelis spaudimas, su kuriuo susiduriu, yra tas, kuri pati sau sukuriu. Kaip anksciau minejau, aš žinojau, jog niekas, su kuo esu susidurusi savo gyvenime, negali buti sunkiau už tai, ka išgyvenau vasara. Todel stovejimas prie starto linijos buvo vienas lengviausiu dalyku tais metais. Aš buvau sujaudinta ir pasiruošusi iššukiui.
Tu pasakojai, kad atvykai i Europa dvi savaites prieš prasidedant Pasaulio jaunimo cempionatui. Kokie buvo tavo pirmieji ispudžiai apie Lietuva ir jos vietoves? Ar tau tai patiko, ar ne?
Kalbant atvirai, man buvo tikrai sunku. Kuri laika aš netgi buvau šiek išsigandusi. Bet tada aš tiesiog pasakiau sau, kad turiu stengtis kiek galiu treniruotese ir tiesiog žiureti kas atsitiks. Aš žinojau, kad miškas bus sunkus ir tiesiog kartojau sau, kad jis bus toks pats visiems. Dabar jis man patinka. Manau jis puikus ir reikalaujantis visu tavo jegu ir sugebejimu: prastas matomumas, minkšta, fizinio pasirengimo reikalaujanti ir techniškai idomi vietove. Taip, iš ties smagu ten orientuotis.
Kaip apskritai tau patiko Lietuva? Ar kas nors tave nustebino?
Man patiko daug dalyku. Tai labai graži vieta, o už kietos išvaizdos slepiasi labai gražus ir malonus žmones. Didžiausias iššukis Lietuvoje man buvo maistas. Esu vegetare ir taip pat negaliu valgyti kai kuriu kasdieniu produktu, todel manau išgasdinau daug žmoniu. Aš juokiausi, kuomet sužinojau, kad faktiškai vieninteliai soju produktai Lietuvoje buvo maistas mažiems vaikams!!!
Sprinte nuo aukso medalio tave skyre 4 sekundes… Ir nors trasa nebuvo pati sunkiausia, atrodo, kad padarei keleta klaidu, kurios varžybu pabaigoje tau kainavo aukso medali.. Ar gali jas paanalizuoti? Ar tai tikrai buvo klaidos?
Aš su tuo nesutinku. Aš nedariau klaidu – tiesiog begau atsargiai. Nepaisant visko, kas ivyko per ši sezona, aš vis dar nelaikau saves sprinto sportininke… Aš megstu ilgas distancijas ir tai buvo mano pagrindinis tikslas Pasaulio jaunimo cempionate. Ko tikrai nenorejau padaryti begdama sprinta Druskininkuose, tai persistengti pradžioje ir pradeti daryti klaidas, todel begau atsargiai. Aš buvau tikrai patenkinta savo pasirodymu, ji (Ingunn Weltzien) tiesiog ta diena buvo stipresne. Ji yra tikrai nuostabi sportininke ir puiki drauge ir aš nusiimu kepure prieš jos pasirodyma. Aš nuoširdžiai džiaugiausi tomis varžybomis. Aš pamaciau dalykus, kuriuos turiu patobulinti kita diena ilgoje trasoje ir taip pat baigiau distancija labai šviežia. Tada buvau pasiruošusi paciam savrbiausiam startui.
Ilgoje trasoje atrode, jog buvau savo geriausioje formoje, prabegdama trasa beveik tobulai… Ar gali papasakoti, kurie momentai trasoje buvo lemiami?
Visada lemiamas momentas buna trasos pradžia. Aš pradejau atsargiai, labai suletinau begimo greiti, kad tik nepadaryciau klaidu, kol pratinausi prie vietoves. Aš taip pat manau, kad verta sumažinti greiti po žiurovu kontrolinio punkto, nes ten tu taip susijaudini, kad gali prarasti koncentracija. Iš tikruju aš išgyvenau viena bauginanti epizoda bebegdama i parodomaji punkta. Aš pagalvojau, jog esu kitoje žemelapio vietoje, nei iš tikruju buvau, ir vos nesugadinau visu varžybu. Taciau aš sugebejau sustoti, galvoti ir likti rami…ir greitai susiorientavau. Man tikrai pasiseke.
Kaip tu jauteisi prieš šia distancija, kokie buvo lukesciai?
Jei atvirai, aš žinojau, kad galiu laimeti. Aš buvau rami. Nieko nebuvo lengviau nei stoveti prie starto linijos po siaubingos vasaros (Australijoje) ir gero psichologinio pasiruošimo varžyboms. Aš tikrai džiaugiausi prieš starta.
Ar turejai kokia nors taktika šioms varžyboms? Jei taip, kokia ji?
Ne. Aš žinojau, kad trasa nebus labai ilga, todel tiesiog pasakiau sau: „PADARYK TAI“. Neturetumete rupintis tokiais dalykais. Aš tiesiog darau tai, ka darau visada – pradedu šiek tiek leciau ir bunu atsargi po parodomojo kontrolinio punkto.
Ar buvo kas nors, susijusio butent su vietove ar situacija (JWOC, ilgos trasos finalas…), del ko tu buvai ypac atsargi?
Nelabai. Aš žinojau, kad žali plotai (žemelapyje) yra pavojingi ir ryškiai sumažina tavo greiti bei stipriai sumažina matomuma. Todel begdama buvau atsargi.
Nepaisant puikaus pasirodymo, ar turejai kokiu nors sunkumu trasoje? Kokie jie buvo, kada jie atsirado?
Kaip jau minejau, vienintelis sunkumas iškilo prieš parodomaji punkta, taciau aš džiaugiuosi, kaip su juo susidorojau.
Apie ka galvojai tuo metu, kai begai pro finiša likus iveikti trecdali trasos, bet turbut žinodama kaip gerai begi? Ar buvo sunku vel susikoncentruoti po šio prabegimo? Ar greitai atgavai savo ritma?
Aš neturejau kitokiu minciu, kaip tik susikoncentruoti i tai, kas man buvo like padaryti. Aš niekada neklausau komentatoriaus, todel neturejau supratimo kaip begu palyginus su kitomis sportininkemis. Asmeniškai aš buvau patenkinta savo begimu ir žinojau, ka dar noriu pagerinti paskutineje trasos dalyje (žemelapio skaityma bei pati punktu paemima). Ir tai padejo man susivaldyti ir nepradeti begti per greitai.
Koks pats geriausias prisiminimas iš šiu varžybu?
O, tai turetu buti musu kelione autobusu i starta. Autobuso vairuotojas pradejo kelione užsidegdamas cigarete, taciau piktai buvo paprašytas to nedaryti. Tada jis važiuodamas nusprende aplenkti policijos mašina ir tuoj pat buvo sustabdytas ir nubaustas. Tai buvo puiku, nes visa ryta praleidau besijuokdama. Ir aišku yra draugai, su kuriais susitinki, ir galimybe rankoje laikyti savo pirmaji aukso medali tarptautinese orientavimosi sporto varžybose. Tai turetu buti geri prisiminimai, ar ne?!
O kalbant apie vidutine distancija… Kas tavo nuomone buvo blogai? Ypac šnekant apie trecia pnkta, kuriame tu praradai 5 minutes?
Aš pasiekiau savo tiksla Pasaulio jaunimo cempionate ir neverciau saves vel susikoncentruoti pakankamai greitai. Tai buvo labai emocingas momentas, nes aš labai ilgai apie tai svajojau ir valandu valandas aptarinejau tai su savo tevu, kuris liko Australijoje, nes vis dar nebuvo pakankamai sveikas keliauti su manimi. Speju, kad aš norejau pasimegauti šiuo momentu su savo šeima labiau, nei spausti save del ko nors daugiau.
Ar tau buvo sunku save motyvuoti, iškovojus du medalius, ar tai tiesiog buvo atsipalaidavimas?
Nei viena, nei kita. Tai buvo kažkas asmeniškesnio, gilesnis klausimas nei tai. Aš tiesiog norejau sustoti. Iš tiesu turejau labai mažai motyvacijos begti vidutine trasa. Aš kaip tik buvau igyvendinusi savo svajone. Tai ne pasiteisinimas – aš turejau vel stengtis – taciau savo samones manymu aš pabaigiau savo pasirodyma Pasaulio jaunimo cempionatuose iškovodama aukso medali.
Kas vercia tave pirmenybe skirti orientavimosi sportui, nors, kaip minejai, tu užsiimineji ir daugeliu kitu sporto šaku? Bet kodel orientavimasis tau yra Nr.1, palyginus pvz.: su begimu („road-running“), kuris tau butu mažiau komplikuotas (turint galvoje, kad nereiketu keliauti i Europa dalyvauti svarbiose varžybose, taupyti pinigus ateinanciam sezonui)? Ka tokio svarbaus randi orientavimosi sporte?
Viskas sukasi apie draugus, kuriuos turiu šiame sporte, galimybes kurias jis man suteikia ir savo tikslus, kuriu dar nepasiekiau. Man smagu orientuotis ir tai mane vercia vis sugrižti dar. Aš megaujuosi laisve begti Europos miškuose ir galimybemis nukeliauti i nuostabias vietas. Aš džiaugiuosi, kad turiu tiek draugu ir visada laukiu, kada galesiu sugrižti i Europa ir juos visus pamatyti. Bet aš manau, kad kai pasieksiu viska, ko norejau, šiame sporte, aš pradesiu ieškoti nauju iššukiu. Nepaisant to, aš tikiu, kad aš visada busiu orientacininke bent socialiniame lygyje – tai visada išliks mano dalimi.
Informacija parengta pagal www.orienteering.lt